XXVIII

2013 m. balandžio 7 d., 22:24

XXVIII Mes stovėjom, ir upė sau plaukė. Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo. Mes tylėjom ir nieko nelaukėm: plaukė upė, ir nieko nebuvo. Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė. Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią... Tai ir buvo, kas niekad negrįžta, ką visą gyvenimą gelia. Marcelijus Martinaitis, iš meilės lyrikos albumo...