Arbata su mūza liūdesio kauke

2013 m. gruodžio 10 d., 00:06

 Buvo vienas iš tų tykių vakarų, kai labiau už viską norisi parašyti eilėraštį. Išvalyti žaizdą. Atiduoti savąjį skausmą lyriniui subjektui, kuris sugertų visą tą blankų ir neramų kartelį iki kolei man pačiai nieko nebeliktų. O paskui pagaliau ramiai užmigti, nebeskaičiuojant nei avių nei iki iš galo iki 100, kol tasai eilėraštis dar nenudžiuvusiu rašalu tarsi gyvena savą gyvenimą...