Smurto bendrininkė

2017 m. sausio 28 d., 19:44

Liūdna, skaudu, graudu, bet turiu pripažinti… Aš vis dar sunkiai atpažįstu smurtą. Man atrodo, kad jis vaikšto tik garsiai trankydamas durimis, riaumodamas, iš tolo dvokdamas ir spjaudydamas juodą ugnį. Pasirodo, jis dažnai turi nuselfinto nekaltumo veidą, draugo petį ar angelo sparną. Aš draugauju su smurtu. Aš sveikinuosi su juo, kartais nusišypsau – nė pati to neįtardama...