-
Justino Marcinekvičiaus poezija
Pradžia (…) Girdžiu, kaip tėvas priemenėje daužo nuo klumpių sniegą – grįžta, pašėręs gyvulius. Neskubėdamas uždega žiburį, ištraukia iš po balkio kantičkas ir sėdasi užstalėje. Motina bulves lupa. Visa tai be galo panašu į kažkokias apeigas, pilnas gilios prasmės. Dabar tėvas pašaukia vaikus, ir mes sėdamės šalia jo aplinkui stalą. Tėvas kvepia tvartu ir dobilais...
-
N 323 t 2 f 321 g 0
Kiti blogo įrašai