-
Pažiūri į savo, vadinkim, sparnus, bet mato tenai tik rankas
Neabejotinai sunkiausia yra naktimis – tada, kai pasimiršta Aplinkos patvirtinti (at)leidimai sau; kai trūksta prasmės ir užplūsta nusivylimai bei tuštumos ( ir tai normalu ). Kai… Ak, kai apkabinu tik savo šilumą. Kalbinu save – ne, ne įsivaizduojamus draugus, dėkuidie,- ramindama: siūlau neskubėt, eit po žingsnelį, bet nei pairatbėjus , nei jūtūbas neparodo...
-
N 21 t 0 f 21 g 0
Kiti blogo įrašai